Pradžia Miego sutrikimai Miego testai Gydymas Miego tyrimų laboratorija Konsultacijos Kontaktai

Medikamentinio nemigos gydymo principai: Nemigdomieji vaistai

(pagal Pasaulinės Sveikatos Organizacijos projektą "Miegas ir sveikata")

Įvadas

Daug farmakologinių medžiagų, nuo antidepresantų iki melatonino, yra įprastai naudojami sprendžiant nemigos problemas. Kai kurie iš šių vaistų (pvz., antihistamininiai) yra parduodami kaip daugybė vaistų nuo nemigos, tuo tarpu kiti yra skiriami kitoms gydant kitas būkles, tačiau pasižymi sedaciniu pašaliniu poveikiu (pvz., antidepresantai).

Šių vaistų bendrybė yra tai, kad jie nebuvo sistemiškai ištirti nei dėl savo migdančių savybių, nei dėl savo pašalinio veikimo. Tokiu būdu, yra didelė įvairių gydytojų skiriamų dozių įvairovė; dar daugiau, nėra klinikinių duomenų, kuriomis gydytojai galėtų vadovautis naudodami šiuos vaistus.

Į viršų

Antihistamininiai vaistai

Daugybės pagalbinių vaistų miegui pirminis aktyvus komponentas yra pirmos kartos H1 antihistamininiai preparatai. Šie antihistamininiai preparatai gali būti vienintele sudėtine dalimi arba jie gali būti kartu su kitomis sudėtinėmis dalimis, tokiomis kaip skausmą malšinantys vaistai. Tyrimai, kuriuose buvo naudojamos įvairios fiziologinės ir elgesio matavimo priemonės pademonstravo aiškų sedacinį poveikį, susijusį su H1 antihistamininiais preparatais, kurie patenka į centrinę nervų sistemą. Dauguma šių tyrimų buvo atlikti su sveikais savanoriais, o ne su nemiga sergančiais pacientais, ir vaistai buvo skiriami dieną. Šių tyrimų tikslas buvo įvertinti reliatyvų pirmos ir antros kartos antihistamininių preparatų potencialą.

Visuose ankstesniuose tyrimuose buvo įrodyta, kad antihistamininiai preparatai pablogina psichomotorines savybes ir buvo gauta atsiliepimų apie jų raminantį ir migdantį poveikį. Objektyviai vertinant miego indikaciją, šie į CNS patenkantys antihistamininiai preparatai taip pat dienos metu sukėlė sumažintą miego latenciją, kaip tai buvo išmatuota naudojant daugybinės miego latencijos testu. Yra svarbu pažymėti, kad šiuose tyrimuose greitai vystėsi tolerancija šiems sedaciniams poveikiams. Todėl yra labai mažai tyrimų apie tai, koks antihistamininių preparatų efektyvumas skiriant juos prieš miegą. Jokie tikslūs (dvigubai akli, placebu kontroliuojami) tyrimai nebuvo atlikti objektyviai vertinant miegą. Objektyvus įvertinimas yra svarbus todėl, kad dauguma besiskundžiančių nemiga aiškiai nepakankamai įvertina savo miegą ir pervertina laiką, kurio jiems prireikia tam, kad užmigtų. Dar daugiau, tuose keliuose tyrimuose, kurie buvo atlikti su pacientais, kurie kenčia nemigą, nemigos prigimtis nebuvo gerai apibūdinta.

Tokiu būdu nėra aišku, kaip antihistamininiai vaistai paveikia individus, kuriems sunku užmigti lyginant su individais, kurie prabunda naktį arba per anksti rytą. Vienintelis vaistas, apie kurį yra paskelbti duomenys, yra difenhidraminas vartojant dozę po 50 mg. Sveikų individų, kurie nesiskundė nemiga, tyrimuose nebuvo įrodytas migdomasis poveikis. Tyrimai, atlikti su pacientais, kenčiančiais nuo nemigos, parodė greitesnį perėjimą į miego būseną (arba trumpesnį miego latencijos laikotarpį) vartojant difenhidraminą nei placebo. Tačiau bendras miego laikas nepadidėjo. Taip pat keletą kartų buvo aprašytas pašalinis poveikis, pasireiškęs dienine sedacija vos po keleto skyrimo naktų.

Į viršų

Antidepresantai

Antidepresantų skyrimas antidepresinėmis dozėmis depresija sergantiems pacientams, kartu besiskundžiantiems ir nemiga turėtų būti atskirtas nuo mažesnių antidepresantų dozių skyrimo pacientams, besiskundžiantiems nemiga, bet nesergantiems depresija. Tyrimuose su pacientais, sergančiais depresija ir nemiga, parodė, kad sedaciniai antidepresantai pagerina miegą. Tačiau dažnai antidepresantai mažomis dozėmis skiriami kaip migdomieji vaistai pacientams, kenčiantiems nuo nemigos, bet nesergantiems klinškai reikšminga depresija. Ši praktika remiasi teorija, kad anticholinerginis ir /ar antihistaminerginis tam tikrų antidepresantų aktyvumas sukelia sedacinį poveikį. Tačiau yra keletas pažymėtinų šios teorijos išimčių (t.y., protriptilinas). Tačiau, nors tokia praktika tęsiama, faktas, kad jokių tyrimų apie mažų antidepresantų dozių efektyvumą ir saugumą gydant pacientus, sergančius nemiga, bet ne depresija, nėra. Turint omenyje ilgą daugelio antidepresantų pusinės eliminacijos laiką, liekamieji reiškiniai dieną gali sukelti gana daug problemų. Dar daugiau, tyrėjai nerimauja dėl galimo antidepresantų perdozavimo ir kardiotoksinio (širdžiai kenkiančio) poveikio.

Kai kurie aprašyti atvejai rodo, kad specifiniai antidepresantai, vartojami antidepresinėmis dozėmis, gali suaktyvinti periodinius kojų judesius miego metu. Šios saugumo problemos yra ypač svarbios gydant senyvo amžiaus pacientus, kurie, lyginant su jaunesniais žmonėmis, labiau rizikuoja pargriūti, labiau linkę patirti nemigą, periodinius kojų judesius ir kardiologines problemas bei jų organizmai skirtingai metabolizuoja vaistus. Galiausiai, kaip ir apie antihistamininius vaistus, nieko nežinoma apie galimą tolerancijos vystymąsi ir vartojimo nutraukimo poveikį.

Į viršų

Skausmą malšinantys vaistai

Kaip ir antidepresantų atveju, sprendžiant apie skausmą malšinančių vaistų migdomąjį veikimą, reikia ištirti dvi atskiras problemas. Skausmą malšinantys vaistai gali būti vartojami tada, kai yra antrinė nemiga dėl skausmo ir dėl kitų priežasčių. Yra du pagrindiniai skausmą malšinančių vaistų tipai: parduodami be recepto priešuždegiminiai (kurie veikia uždegimą) bei antipiretiniai (kurie veikia karščiavimą) skausmą malšinantys vaistai, tokie kaip acetaminofenas ar aspirinas, bei narkotiniai analgetikai, tokie kaip kodeinas ar morfijus, kurie parduodami tik pagal receptą. Kai kurias bereceptines priemones miegui sukelti sudaro antihistamininio vaisto ir analgetiko, dažniausiai acetaminofeno, kombinacija.

Tokių bereceptinių vaistų migdomasis poveikis nei su skausmu susijusiai nemigai, nei nemigai be skausmo nėra žinomas. Taip pat labai mažai informacijos yra apie acetilsalicilo rūgšties (t.y., aspirino), antipiretinio analgetiko, kartais naudojamo nemigai koreguoti, migdomąjį poveikį. Turima informacija yra prieštaringa. Iš vienos pusės, aspirinas, skiriant 650 mg dozę (500 mg yra standartinė “ekstra stipri” dozė), neveikė patiriančiųjų nemigą, bet ne skausmą, miego latencijos (laiko, kuris praeina iki užmigimo), tačiau didino bendrą miego laiką po trijų naktų kurso. Iš kitos pusės, kitų tyrimų metu nebuvo stebėta tokio (ar kitokio) poveikio nemigą patiriantiems pacientams. Saugumas yra nėra tokia aiški problema, kaip antidepresantų, ar netgi antihistamininių preparatų atveju, kadangi acetaminofenas ir aspirinas bendrai laikomi labai saugiais.

Nedaug daugiau nei apie nereceptinius analgetikus yra žinoma apie narkotinius analgetikus. Narkotinių analgetikų aktyvumas smegenų kamieno valdomų funkcijų atžvilgiu (tokių, kaip kvėpavimas ir širdies veikla) žinomas jau seniai. Tačiau vėlgi, nėra tyrimų apie narkotinių analgetikų migdomąjį poveikį arba apie galimą tolerancijos šiems vaistams ar abstinencijos atsiradimą. Yra keletas tyrimų apie jų poveikį sveikų asmenų miegui, kurie nepatiria nemigos. Šioje populiacijoje narkotiniai analgetikai didina pabudimo laiką ir mažina lėtų bangų miego apimtį ir slopina GAJ miegą. Tačiau individams, kurie nepatiria nemigos, šiam poveikiui į miegą greitai atsiranda tolerancija. Kaip šių duomenų pagalba galima prognozuoti migdomąjį poveikį pacientams, patiriantiems nemigą, ypač kartu su skausmu, nėra aišku. Ta prasme, kad skausmas aiškiai sukelia nemigą, narkotiniai analgetikai gali būti gana efektyvūs gydant nemigą, esančą kartu su skausmu.

Į viršų

Augalų ekstraktai

Be recepto parduodamų sedacinių medžiagų forma yra homeopatiniai vaistai. Žolinių priemonių miegui sukelti, kurios yra populiarios Europoje ir Azijoje, yra begalės. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra daugiau nei 100 vaistų, pagamintų iš valerijono šaknies. Jonažolės preparatai naudojami gydant depresiją, nerimą ir nemigą. Nors yra labai mažai duomenų apie valerijono šaknį, homeopatiniai produktai vis vien yra naudojami, nepaisant duomenų apie migdomąjį poveikį ir, dar svarbiau, apie saugumą, nebuvimo.

Yra svarbu pripažinti, kad su nemiga susijęs sergamumas, tokiu būdu , produktų, kurių efektyvumas nėra įrodytas, naudojimas susijęs su tam tikra rizika. Taip pat, jei produktai yra biologiškai aktyvūs, jie gali sukelti pašalinius poveikius, ir netgi potencialiai pavojingus pašalinius poveikius. Taigi, nors daugelis šių preparatų yra populiarūs, mūsų dabartinės žinios apie efektyvumą ir saugumą kliudo šiems preparatams skirti vaidmenį gydant nemigą.

Į viršų

Melatoninas

“Natūralioms medžiagoms” istoriškai buvo skiriama daug dėmesio kalbant apie įvairias medicinines indikacijas. Nemigos srityje L-triptofanui ir melatoninui buvo skirta daugiausia dėmesio. L-triptofanas buvo laikomas natūralia medžiaga ir todėl neturinčia jokio pašalinio poveikio. 1989 metais buvo užfiksuota 1500 eozinofilijos sindromo atvejų, susijusių su L-triptofanu. Nors šie pašaliniai poveikiai tikriausiai buvo susiję su teršalu, atsiradusiu gamybos proceso metu, o ne su pačia aktyvia medžiaga, tai turėtų perspėti gydytoją dėl galimų saugumo problemų, netgi kalbant apie natūralias medžiagas.

Visai neseniai melatoninui buvo skirta daug mokslininkų dėmesio kaip endogeniniam hormonui, dalyvaujančiam miego-budrumo reguliavime. Tai sukėlė sprogimą masinėse informacijos priemonėse apie galimą melatonino, kaip natūralaus nemigos problemų sprendimo būdo, naudą. Tai, savo ruožtu, paskatino masinį melatonino vartojimą kai kuriose šalyse. Kitos šalys priešingai, uždraudė prekybą juo.

Nors sedacinių melatonino savybių tyrimai yra mišrūs, tik vienas placebu kontroliuojamas nemiga sergančiųjų naktinio miego tyrimas, kurio metu naudoti polisomnografiniai metodai, nepajėgė įrodyti jokio melatonino pranašumo lyginant su placebo. Taigi, mes žinome, kad nors melatoninas gali pasižymėti sedaciniu ir fazes pakeičiančiu poveikiu, jis nėra alternatyva gydymui migdomaisiais vaistais.

Melatonino vaidmuo gydant nemigą priklauso nuo keleto klausimų. Pirma, kuriems individams pagėrėja nuo melatonino sedacinio poveikio? Ar visiems individams, ar tik tiems, kuriems trūksta endogeninio melatonino? Kada melatoninas pasižymi sedaciniu poveikiu? Ar tik nenaktinio miego metu? Koks ryšys tarp melatonino skyrimo laiko ir jo sedacinio poveikio? Kada reikia vartoti melatoniną, kad jis padėtų miegoti naktį? Galiausiai, kaip saugu vartoti melatoniną?

Nors kontroliuojami tyrimai su gyvūnais parodė, kad tai ytra saugu netgi didelėmis dozėmis, yra šiek tiek naujų duomenų, kurie rodo, kad jis pasižymi vazokonstrikciniu poveikiu netgi vartojant mažomis dozėmis. Be to, melatonino poveikis reprodukcinei endokrininei funkcijai yra keliantis susirūpinimą. Melatoninas yra įdomi terapinė priemonė gydant nemigą, atsiradusią dėl cirkadinių sutrikimų. Tačiau, prieš įtraukiant jį į nemigos gydymo priemonių arsenalą, reikia atsakyti į svarbų klausimą apie vartojimo saugumą.

Į viršų